Mokytojas Algirdas pamokose moko ne tik elektriko amato, bet ir sąžiningumo

Sąžiningumas, patirtis, darbštumas – tai žodžiai, kuriuos ištarus kiekvienas Vilniaus technologijų mokymo centro mokytojas ir mokinys, atpažintų elektrotechnikos mokytoją Algirdą Gaidį. Jau 38 metus mokytojas Algirdas perduoda daugiametę patirtį mokiniams, panorusiems tapti elektrikais. Iš Dzūkijos kilęs, gero humoro jausmo ir kritinio mąstymo nestokojantis mokytojas sakosi dar mokyklos suole nujautęs, kad gali tekti mokytojauti, tad atidžiai stebėjęs visus sutiktus mokytojus ir dėstytojus, o fizikos pamokose atliekant paprastus laboratorinius darbus išryškėjo jo polinkis radiotechnikai ir elektrotechnikai.

Pats mokinių vertinamas už profesionalumą, Algirdas Gaidys pasakoja savo mokytojų neskirstęs į jokias kategorijas – visus gerbė vienodai. O paklaustas apie savo kelią į profesijos mokytojo kėdę, iš karto patikina, kad mokytis, visko ką išmano, buvo labai įdomu.
Tuometinis Vilniaus politechnikumas (dabar Vilniaus dizaino ir technikos kolegija), mokytojui Algirdui tapo pirmąją mokymo įstaiga.

Ten įgijus radiotechnikos kvalifikaciją, būsimojo specialisto technologo darbas Vilniaus radijo komponentų gamykloje nesustabdė – neužilgo buvo tęsiami mokslai Vilniaus inžineriniame statybos institute pasirinkus elektriko specialybę.
Mokytojas Algirdas sako, kad jam tuomet niekas nepatarinėjo – jis pats nusprendė, ko mokytis. „Mačiau, kad elektriko specialybė yra platesnė, daug kur gali dirbti, net ir provincijoje. Nes be elektros niekur nebuvo apsieinama. Kaip ir dabar,“ – prisimena mokytojas Algirdas.

Išmokęs šio amato jau pradėjo mokyti ir pats. „Vilniaus radijo komponentų gamykloje  ir ne tik po instituto, bet ir po technikumo, ten pastoviai vedžiau mokymus darbininkų kvalifikacijos kėlimo kursuose”, – sako jis.

Prisimenate savo pirmąją kaip mokytojo dieną?

Man visiškai baisu nebuvo. Paprasčiausiai eilinė darbo diena. Dabar dažnai sako, kad jauniems mokytojams sunku. Bet juk jie mokosi universitetuose, tikrai matė kaip dirba jų dėstytojai. Tereikia imti pavyzdį ir viskas bus gerai.

O kas jums  padeda surasti vidinį tvirtumą esant sudėtingoms situacijoms?

Nesikarščiuodamas apgalvoju viską. Sudėlioju sau kas būtų jei priimčiau vienokį arba kitokį sprendimą. Žodžiu, logiškai, šaltakraujiškai mąstant apgalvoju ir jau tada priimu galutinį sprendimą.

Kokia Jūsų kaip mokytojo paslaptis?

Pas mane disciplinos klausimų neiškyla, nes pačią pirmą pamoką mokiniams pasakau reikalavimus ir kad jokių nuolaidų nebus. Dar jiems išaiškinu kokios jų pareigos ir kad jie turi jas vykdyti. Svarbu dirbti principingai, nedaryti nuolaidų. Žinoma, atsižvelgti į situaciją būtina, bet reikia būti reikliam. Tuo pačiu ir nebijoti pasakyti tiesą mokiniui.
Visada stengiuosi kiekvieną išklausyti. Įsiklausyti ir į teigiamas ir į neigiamas mintis. Ir priimti tai kas yra naudinga.
Man labai svarbu sąžiningai, gerai, kokybiškai atlikti savo darbą, to tikiuosi ir iš savo mokinių.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo darbe?

Tiesiog atsakingai dirbti. Sąžiningumas, tiesa, atvirumas, nebijojimas pripažinti savo klaidų. Kartais dėstydamas imu ir nusišneku. Tuomet mokinių gražiai atsiprašau. Sakau, čia turėjo būti ne taip, o kitaip. Reikia nebijoti pripažinti savo klaidų, tada ir mokytojo autoritetas kyla.

Kas Jus labiausiai žavi darbe su mokiniais?

Grupėje visada atsiranda mokinių, kurie nori įsisavinti specialybę, domisi, pateikia daug klausimų. Mane tai labai džiugina. Būtent mokinių smalsumas mane labiausiai žavi.

Kaip jūs motyvuojate tuos, kurie smalsūs ir tuos, kurie smalsūs mažiau?

Motyvacija paprasta:  aiškinu jiems, kad norint sukurti savo šviesią ateitį, gerą gyvenimą reikia mokytis, be mokslo nieko nėra, nieko nepasieksi. Mokslas tai žmogaus turtas, kuris visada yra su juo, kur jis bebūtų. Ką išmoko žmogus, tą kiekvienam krašte ir galima pritaikyti.

Švietimo bendruomenėje netylą diskusijos apie darbą su gabiais mokiniais. Kokia Jūsų patirtis?

Kiekvienoje grupėje atsiranda gabių mokinių, jų gabumai išryškėja labai greitai – per mėnesį ar du. Matau kaip jie greitai įsisavina teorijos žinias ir praktinius įgūdžius. Ir būtent tokius mokinius aš paskatinu, juos priskiriu kaip savo asistentus. Taip ir sakau, va tu būsi mano asistentas ir reikalui esant eisi draugų pakonsultuoti. Ir jie taip daro. Jeigu kas nors mane kviečia, išklausau, tuomet, sakau, asistentą pasikviesk ir jis tave pakonsultuos. Jei visai nebesugebės, tada aš ateisiu.
Būtent tokiu metodu aš matau, kad tobulėja tie, kurie konsultuoja bendramokslius, o taip pat ir savo draugą moko. Dirbdamas mokytoju visą laiką naudoju šitą metodiką.

Įgyti profesijos ateina itin įvairaus amžiaus žmonės. Kokius skirtumus, dirbant su skirtingo amžiaus besimokančiaisiais, pastebite?

Mokosi įvairaus amžiaus žmonės. Yra ir pagyvenę šiek tiek. Buvo vienas atvejis, kai mokėsi apie 60-ies metų vyriškis. Aišku jisai, visiškai vykdė jam keliamus reikalavimus ir su juo buvo geriau dirbti nei kad su jaunesniais. Be abejonės, vyresnio amžiaus mokiniai yra labiau motyvuoti mokytis, nes turi tam tikrą gyvenimo patirtį ir žino, kad neturėdamas išsilavinimo nelabai kam esi reikalingas, nelabai surasi darbo. Jie suvokia, kad neturėsi kur savęs realizuoti.
Jauni, tai kaip sakoma, tokie vėjavaikiai. Nors aš jiems primenu, kad gerai kol tėvai dar geba padėti, o kas bus kai neturėsit specialybės, kas jus išlaikys tada?

Jūs ne tik profesijos mokote bet ir gyvenimiškų pamokų duodate?

Be abejonės, nes reikia. Aš matau, kad vaikams reikia kažką patarti. Galbūt šeimoje negauna patarimų gerų… tai aš šitą prisiimu sau ir visada stengiuosi nukreipti gera linkme, teisinga vaga, kad jie eitų geru gyvenimo keliu.
Jiems būtinai reikia patarti ir paaiškinti. Ir gaunasi, kad klauso ne vienas ar keli, o visa grupė. Dažniausiai jie man pritaria, galva palinkčioja, bet ne visada vykdo (juokiasi – aut. past.).

Esate turtingas ilgamete mokytojavimo patirtimi. Papasakokite kokius skirtumus ar panašumus matote tarp mokinių?

Kažkokio didelio esminio skirtumo tikrai nėra. Anksčiau mokiniai mažiau dirbdavo, o daugiau mokydavosi, o dabar beveik kas trečias mokinys yra dirbantis. Gerai, jeigu pagal specialybę dirba. Deja, dirbantiems mokslas daug mažiau rūpi.
Dar pastebėjau, kad knygų mokiniai dabar beveik neskaito.
Ir anksčiau mokiniai geriau rengdavosi. Ankstesniais metais mokinių apranga buvo daugiau klasikinio stiliaus ir etiškesnė. Malonu buvo matyti kultūringai apsirengusius moksleivius. Dabartiniu metu mane stebina – į viešąją mokymo įstaigą, kuri yra edukacijos ir kultūros įstaiga, ateina moksleiviai su specialiai suplėšytomis kelnėmis, kartais su apatinėmis maikutėmis, galima sakyti pusnuogiai. Mane stebina, kodėl neugdoma etikos kultūra vidurinėje mokykloje. Profesinio mokymo elektrotechnikos  dirbtuvėse, atliekant elektros įrenginių montavimo darbus, mokinių apranga turi būti tvarkinga, t.y. nesuplyšę, nenukarę, tvarkingai užsegti. Tvarkingas drabužis yra kaip papildoma apsaugos priemonė nuo galimo elektros srovės poveikio, o tai yra labai svarbu užtikrinant moksleivių saugą ir sveikatą mokymo įstaigoje. Nežinau, kaip į tai žiūri mano kolegos, bet aš pačią pirmą užsiėmimų dieną, įspėju, kad taip apsirengusiems mokiniams, nebus leidžiama atlikti praktinių darbų. Tos nuostatos laikausi. 

Ar mokiniai prieštarauja prašymui kitaip rengtis?

Ne. Pirmiausia pasakau, kad tai darbų sauga, o antra – etika. Kur jūsų etika yra?

Ar vis dar tenka ruoštis pamokoms ar užtenka tiek kiek žinote?

Ne. Dabar situacija keičiasi, informacijos reikia daug, reikia skaityti nemažai.
Anksčiau prenumeravau žurnalą „Elektros erdvės“, ten buvo nemažai informacijos. Ir iš knygų išsirenku informaciją, vartausi internetą. Visąlaik pasižiūriu kas mane domina, kas naujesnio, ką reikia mokiniams pasakyti. Domina dabartinės naujovės apie protinga namą, kur viskas yra valdoma mikrovaldikliais. Reikia žinių semtis, vietoje stovėti neįmanoma. Svarbu su laiku eiti koja kojon.

Kokie Jūsų įspūdžiai apie darbą karantino metu?

Karantino metu darbas skiriasi labai. Daug teorijos. Jei toks mokymasis tęstųsi ilgai, tikrai negalėtume paruošti gerų specialistų.

Jau daug metų ruošiate būsimuosius elektrikus. Kodėl ši specialybė tokia svarbi?

Mūsų ūkiui reikia įvairių specialistų. Taip pat ir elektrikų. Nes dabar bet kokia gamyba neatsiejama nuo elektros energijos.
Elektriko specialybė šiuo metu yra labai paklausi darbo rinkoje, juk elektros energijos pagalba mes valdome įvairiausius elektros įrenginius, jų darbą, pavyzdžiui, įrenginius, kurie atlieka įvairiausias gamybines, technologines operacijas. Taip kad elektrikai bus reikalingi visada. Be jų mes neapsieisime.
Ruošiant elektrikus mes jau turime žengti žingsnelį į priekį, nes ir mes ir technika tobulėja.
Todėl būtina kiekvienais metais mokymo bazę atnaujinti pasirodžiusiais rinkoje naujausiais elektrotechnikos gaminiais. Ruošiant elektrikus nepakanka vien tik parodyti paveiksliuką internete ar lentoje. Reikia rodyti „gyvą“ daiktą, kad būtų galima pačiupinėti, reikalui esant išardyti, pažiūrėti kas viduje, o po to surinkti. Būtent taip reikia. Be to labai įdomu pačiam kurti elektros įrenginių valdymo schemas. Įdomu kai pats kokią schemą sukuri. Malonu, kuomet ji veikia, kai schemą galima valdyti kaip nori. Schemų turiu sukūręs gana nemažai – naudoju jas praktiniam mokymui. Esu tikras, kad tokias schemas išmokę montuoti mokiniai nepaves manęs ir dirbdami pas darbdavį. Be to manau, kad mes neapsieisime be rankų (rankų darbo – aut.past.). Rankų darbas, o ypač elektrikų, visada bus reikalingas.

Tad elektrikui didžiausias iššūkis yra suspėti su naujovėmis?

Taip. Kiekvienais mokslo metais būtina atnaujinti žinias ir įrangą, reikia daug skaityti, domėtis įvairiomis sritimis, nes labai daug sričių siejasi su elektra.

Ačiū už pokalbį.

VTMC Plėtros skyriaus informacija